Atsiskaitymų pagal komercinius sandorius terminai, palūkanų dydis

Vykdydami komercinius sandorius prekių – paslaugų tiekėjai savo klientams dažniausiai atideda mokėjimus – suteikia klientui laiko apmokėti sąskaitą – faktūrą ( pagal susitarimą – kaip nurodyta sąskaitoje faktūroje arba kaip nustatyta teisės aktuose). Sąskaita faktūra yra svarbus sandorių, susijusių su prekių tiekimu ir paslaugų teikimu grandinės dokumentas, inter alia, nustatantis mokėjimo terminus. Nors prekės jau būna pristatytos ar paslaugos suteiktos, daugeliu atvejų, atitinkamos sąskaitos – faktūros apmokamos daug vėliau, nei nustatyta sutarties sąlygose ar pažeidžiant terminą, įtvirtintą bendrose teisės normose. Toks pavėluotas apmokėjimas turi neigiamą poveikį įmonės likvidumui bei apsunkina finansinį įmonių valdymą, daromas neigiamas poveikis įmonių konkurencingumui bei pelningumui, nes dėl pavėluoto mokėjimo kreditoriui gali tekti ieškoti išorinio finansavimo, trikti įmonės veikla ir kt. Pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris skolininkams yra finansiškai patrauklus dėl galimai mažų arba iš viso netaikomų palūkanų už pavėluotus mokėjimus normų ir/arba dėl lėtos žalos atlyginimo procedūros.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas ( nauja įstatymo redakcija įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d.) perkėlė į Lietuvos nacionalinę teisę 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, nuostatas, numatančias eilę priemonių, įgalinčių griežtinti atsakomybę už pradelstus mokėjimus, skatinti atsiskaitymo laiku kultūrą.

Įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas nustato atsiskaitymo terminus už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises.

Jeigu šalis įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jai nustatytas pareigas ir laiku negavo jai priklausančios mokėtinos sumos turi teisę iš kitos sutarties šalies reikalauti komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytų palūkanų be išankstinio įspėjimo.

Jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą (pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais), galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos.

Įstatymas numato, kad atsiskaitymas tarp komercinių ūkio subjektų turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo ar paslaugų suteikimo. Esant tam tikroms aplinkybėms, įmonėms gali reikėti ilgesnio laikotarpio atsiskaitymui įvykdyti, todėl įstatymų leidėjas palieka galimybę šalims nustatyti ilgesnį atsiskaitymo laikotarpį, tačiau su sąlyga, kad toks mokėjimo laikotarpio pratęsimas nebūtų labai nesąžiningas kreditoriaus atžvilgiu. Teisės taikyti palūkanas atsisakymas būtų laikomas nesąžininga sutarties sąlyga arba praktika.

Jeigu komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų mokėjimo diena arba laikotarpis nenustatyti, komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą ar nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos, kai sąskaitos faktūros gavimo diena yra neaiški. Sąskaitos faktūros arba lygiaverčio dokumento gavimo diena yra laikoma neaiškia, jeigu sąskaita faktūra arba lygiavertis dokumentas skolininkui išrašytas ir išsiųstas nesinaudojant elektroninėmis priemonėmis.

Atsiskaitymams, kylantiems iš komercinių sutarčių, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas yra viešasis subjektas, įstatymas numato griežtą atsiskaitymo laikotarpį – 30 dienų nuo dienos, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą, jei mokėjimo diena neaiški – nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos. Gavus sąskaitą – faktūrą anksčiau, negu jam pateiktos prekės, suteiktos paslaugos ar atlikti darbai, – per 30 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos. Esant nustatytai patikrinimo priėmimo procedūrai turi būti atsiskaitoma taip pat per 30 kalendorinių dienų. Ypatingais atvejais įstatymas leidžia komercinėse sutartyse tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų numatyti ilgesnį atsiskaitymų laikotarpį nei 30 dienų, tačiau tokio susitarimo būtinybė turi būti objektyviai pagrįsta, atsižvelgiant į konkretų komercinės sutarties pobūdį ar ypatumus, ir, bet kuriuo atveju, mokėjimo laikotarpis negali viršyti 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos.

Kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą bei visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

Žalos atlyginimo, skolos išieškojimo procedūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymas http://www.infolex.lt/ta/160923:ver1:str1