Bendras turtas – tai bendras rūpestis ir bendra atsakomybė. Bendraturčiais tampama įgijus bendrą turtą (įgyta paveldint, gavus dovanų, įsigijus santuokos metu kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybėn po tam tikrą aritmetinę dalį ir kt.). Toks turtas tvarkomas bendru bendraturčių sutarimu, o jei nesutariama geruoju, visus nesutarimus pagal vieno iš jų ieškinį, sprendžia teismas.

Pasitaiko daug atvejų, kai tokia bendra nuosavybė (pvz., bendras butas) varžo savininko teises laisvai disponuoti priklausančia turto dalimi vien todėl, kad bendraturčiai yra konfliktiniuose santykiuose, kai negali susitarti ar nenori tartis, negali gyventi kartu ir t.t. Sakysime, butas asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso dviems asmenims, kiekvienam po ½ dalį. Tokiu atveju, savo dalį išnuomoti ar perduoti panaudai, jei nenori ar negali toliau tame bute gyventi, bendraturtis gali tik esant nustatytai naudojimosi tvarkai, t.y. sutartimi įtvirtinus, kaip abu bendraturčiai naudosis bendru turtu.
Bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu (patalpomis, statiniais) gali naudotis tretieji asmenys, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe. Konkrečiai turi būti nustatoma, kokiomis patalpomis naudosis atskirai ir kuriomis bendrai, aptarti mokėjimo už komunalinius patarnavimus tvarką ir kt.. Nustatant naudojimosi butu tvarką, atsižvelgiama į eilę aplinkybių ir įstatymo reikalavimus (pvz., naudojama buto dalis turi atitikti nuosavybės dokumentuose nurodytą dalį). Net ir nustačius sutartimi ar teismo sprendimu (esant nesutarimams) naudojimosi butu tvarką, bendras gyvenimas tokiame bute, pvz., tarp buvusių sutuoktinių, gali būti tiesiog neįmanomas. Tuo labiau nepageidaujama situacija, aki vienas buvusių sutuoktinių lieka gyventi bute, o kitas sutuoktinis jam priklausančia buto dalį išnuomoja svetimam asmeniui.
Taigi, geriausia išieitis – vengti bendros nuosavybės. Vienas iš būdų „atsikratyti“ bendro turto – jo ar jo dalies perleidimas. Bendraturčiui, ketinančiam perleisti savo dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas (pardavimo atveju bendraturčiai turi pirmumo teisę įsigyti parduodamą dalį – CK 4.79 straipsnis). Jei bendraturtis atsisako pirkti parduodamo turto dalį, ji gali būti perleista kitam asmeniui. Todėl liekantis gyventi bute bendraturtis turėtų būti suintersuotas, pasinaudodamas pirmumo teise pirkti, įsigyti kito bendraturčio parduodamą buto dalį. Svetimam asmeniui nusipirkus aritmetinę buto dalį, visais atvejais „gręsia“ naudojimosi tvarkos nustatymos procedūros jei ne pas notarą, tai teisme. Jei galimybių pirkti nėra, protingiausia, kad visi bendraturčiai turtą parduotų ir gautas lėšas atitinkamai pasidalintų.
Yra didelė tikimybė, kad bendraturtis tiesiog neras pirkėjo, norinčio pirkti pusę buto ir pasmerkti save gyventi su kitais asmenimis. Tačiau tokia galimybė egzistuoja ir gali būti blogesne išieitimi, nei bendro turto pardavimas, kai aplinkybės lemia, kad bendrai juo naudotis bendraturčiai tiesiog negali.